Nuo ankstyvos vaikystės žinojau, kad tapsiu medike, tačiau būtent apie slaugytojo specialybę niekada negalvojau. Iškart po mokyklos netikėtai įstojau visai ne ten, kur planavau – norėjau būti kineziterapeute arba radiologe, o įstojau į bioinžineriją. Tai buvo pirmas ir, deja, nesėkmingas pašaukimo paieškos bandymas. Bet pirmų studijų metu įgijau nemažai patirties ir supratau, kad man patinka tikslieji mokslai, bet trūksta bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Kai įstojau į Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetą mokytis pagal programą „Bendrosios praktikos slauga“, pagaliau pajutau – esu savo vietoje. Studijos prabėgo akimirksniu ir suteikė begalę galimybių praktikuotis ir suprasti, koks slaugos darbas labiausiai patinka. Nors praktikų gausą pakoregavo koronaviruso pandemija, šaunūs VK SPF dėstytojai užtikrino puikią studijų kokybę.
Iškart po studijų įsidarbinau privačioje medicininių tyrimų laboratorijoje ir be galo džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šį darbą. Mano pagrindinės pareigos – bendrauti su pacientais, imti kraujo ir kitus mėginius laboratoriniams tyrimams, organizuoti mėginių paruošimą transportuoti bei administruoti medicininių atliekų tvarkymą ir slaugos priemonių užsakymą, galiojimą.
Nors darbas patinka, nusprendžiau studijuoti toliau ir įstojau į MRU, pasirinkau magistrantūros programą „Sveikatos politika ir vadyba“.
Girdėjau, jei tinkamai pasirinksi profesiją, iki pat gyvenimo galo nereikės dirbti. Tad norėčiau visiems palinkėti, kad darbas taptų pomėgiu. Nebijokite klaidų pašaukimo paieškos kelyje.
Jekaterina Vitkovskaja,
VK SPF absolventė