Mano savanorystės istorija
Ką reiškia būti savanoriu? Koks tai jausmas? Papasakoti nėra lengva, tai reikia patirti, pajausti, kai norisi praplėsti ir dalinti gerumą.
Vasaros atostogų metu ieškojau galimybės padėti žmonėms, turintiems negalią. Kai norai, mintys dar tik kirbėjo galvoje, netikėtai internete pamačiau Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ kvietimą savanoriauti kasmetinėje vasaros stovykloje „Pasaka“. Dar kartą įsitikinau, kad norai, mintys, žodžiai, sklandantys erdvėje, tampa realūs, kai nori to tikrai nuoširdžiai. Nusiuntusi gyvenimo aprašymą, gavau atsakymą, kad esu atrinkta ir kviečiama savanoriauti. Širdis virpėjo iš džiaugsmo ir įkvėpimo. Esu bendrosios praktikos slaugytoja, lektorė ir tikrai jutau, kad turiu kuo pasidalinti ir galiu, noriu padėti. Savanorystės patirtis praplėtė gerumo sąvoką, kai negalioje susiduriama su galia ir stipria gerumo energija.
Žmones, negalinčius judėti savarankiškai, nematančius, negirdinčius ar kitaip nei mes suprantančius pasaulį, vadiname neįgaliais žmonėmis. Tačiau ar ta negalia nėra galia?.. Kiek nuostabių dalykų atsiskleidžia, ir kiek tie žmonės gali natūraliai džiaugtis, dainuoti, šokti, tapyti paveikslus, minkyti iš molio, savaip reikšti savo jausmus. Stovykloje puikiai organizuotas savanorių darbas, įkvepia komandos geranoriškumas, pagalbos vienas kitam teikimas. Savanoriams ten yra daug veiklų, bet pačios nuostabiausios akimirkos – bendravimas su paskirta grupele jaunų žmonių, turinčių intelekto negalią, kai tuo metu artimieji gali ilsėtis, pasirūpinti savimi. Su grupele jaunų žmonių kūrėme, karpėme figūras iš spalvoto popieriaus, piešėme, šokome… Neįtikėtina, bet visas 10 dienų mažiausiai po 2 valandas kasdien šokome, kūrėme spektaklius, daug vaikščiojome miške, rinkome ir skaičiavome kankorėžius, klijavome, valgėme ledus, braidėme jūroje, šokinėjome per bangas, kalbėjome apie džiaugsmingus ir liūdnus gyvenimo dalykus, apie kasdienybę… Atrodytų, mes esame tų žmonių savotiški asistentai, bet kiek jie davė mums – suteikė neįkainojamą patirtį ir gyvą pavyzdį, kaip žmogus gali džiaugtis ir būti dėkingas už paprastus dalykus.
Keliai, atvedantys žmones į savanorystę, skirtingi ir labai panašūs. Tai didelis įsipareigojimas, mokantis nuolankumo. Tai galimybė padėti kitam, tiesiog būti šalia, apkabinti, girdėti ir išklausyti. Tai galimybė atiduoti save, bet tuo pačiu metu gauti neįsivaizduojamo gerumo ir dėkingumo dozę.
Jurgita Stankūnienė,
VK SPF Slaugos katedros vedėja
